Gardinas

   Jiezno gimnazijos mokytojų kelionė į Gardiną – nuo seniausių laikų istoriškai ir geografiškai artimą Lietuvai miestą.

   Išvykę ankstų balandžio 5-sios rytą, kiek užgaišę Lietuvos-Baltarusijos pasienio muitinėje dėl patikros procedūrų, kurios mums, laisvai keliaujantiems po ES šalis, jau atrodo ir kiek keistokai, apie 10 val. ryto galėjome žvalgytis po Gardiną. Čia mus pasitiko maloniai nuteikianti švara ir tvarka mieste, o ir pakeliui į Gardiną neteko pastebėti jokių šiukšlių ar jų maišų, „netyčia“ paliktų kur nors, pavyzdžiui, prie autobusų stotelės. Kur tik pabuvojome, visur patyrėme itin malonų bendravimą, paslaugumą.

   O tai, ką pamatėme ir išgirdome iš mus lydėjusios gidės bei po miestą vedžiojusio vietinio gido, verta būtų pamatyti visiems. Gardinas nuo sovietinių laikų mums buvo žinomas kaip apsipirkti patrauklus miestas. Kai kurių prekių kainos ir dabar masina daugelį lietuvių, nors, kaip bebūtų keista, atvykėliai iš Baltarusijos Vilniaus prekybos centrus taip pat kasdien gausiai lanko. Ir turbūt tik tie, kas dažnai važinėja į tokias komercines keliones, gali žinoti, kas, kur pigiau… Mūsų tikslas buvo kitoks – susipažinti su istorinėmis miesto įžymybėmis. Ir iš tikrųjų miestui, turinčiam 369 tūkst. gyventojų, išsidėsčiusiam Nemuno ir Grodničkos upių santakoje, kalvotoje vietovėje, yra ką parodyti turistams.

   Miesto įkūrimo laikas – XII amžius. Kai 1241 metais Gardinas atiteko Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei (LDK), jame mėgdavo reziduoti Lietuvos valdovai. Labiausiai Gardiną mėgo Vytautas, čia dažnai ilsėdavosi. Vytautą miesto gyventojai iki šiol labai gerbia, laiko jį savo kunigaikščiu. Lankėmės Vytauto Didžiojo statytos pilies griuvėsiuose. Jų dalyje įkurtas muziejus, o šiuo metu kaip tik vyksta likusios dalies atstatymo darbai. Iš po įvairių amžių bei karų apnašų atidengiama pilies teritoriją juosusi akmeninė tvora. Restauravimo darbai planuojami atlikti pagal atkurtą tikslų pilies maketą.

   Šalia Vytauto Didžiojo pilies tebestovi dar vienas didingas pastatų kompleksas – ATR paskutinįjį padalijimą menantys Lietuvos Didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Stanislavo Poniatovskio rūmai. Sovietmečiu, laimei, nei nugriautas, nei kaip kitaip suniokotas pastatas nebuvo, nes jame įsikūrė sovietų partijos valdžia (apie tai liudija ant pagrindinio pastato išlikusi simbolika), ir šiuo metu čia įsikūręs ne tik muziejus, bet ir archyvas, saugantis kelių šimtmečių senumo dokumentus.

   Ypač įdomi Koložos cerkvė, pastatyta XII amžiuje iš ypatingų, labai plonų plytų. Ant kai kurių jų aiškiai matomi išlikę kažkokie ženklai, primenantys runas. Vienų manymu, tai plytas gaminusių meistrų ženklai. Tačiau jie visi skirtingi, todėl kita versija – tai senovinis runų raštas, slepiantis kažkokią žinią ar neįmintą mįslę.

   Lankėmės ir nepaprastai įspūdingoje jėzuitų šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje, kuri garbingą bazilikos vardą pelnė ne tik dėl savo reto grožio altorių, bet ir dėl to, kad net gūdaus sovietmečio laikais tikintieji šią šventovę sugebėjo išsaugoti nuo sugriovimo ar pavertimo kokiais nors kultūros namais, sandėliu ar pan. Kai ją ruošėsi likviduoti, tikinčiųjų bažnyčios vidun prisirinko tiek, kad bandantys patekti į vidų tos „operacijos“ sumanytojai ir vykdytojai niekaip negalėjo to padaryti. Ir neišdrįso tuometinė valdžia priešintis paprastų tikinčių žmonių valiai.

   Daug dar būtų galima pasakoti apie šią kelionę: seniausius laikus menančią miesto gaisrinę, sinagogą ir žydų gyvenimo peripetijas LDK, vaistinę-muziejų, dar vieno Lietuvos valdovo, Vilniaus universiteto įkūrėjo Stepono Batoro, rezidavusio Gardine, pėdsakus šiame mieste ir t.t. Bet, manau, kad patiems smalsiausiems kils noras vis dėlto pasirūpinti ir įsigyti pasą, nes be šio dokumento į šią tikrai labai įdomią šalį niekas neįleis, ir – pakeliauti. Tuo labiau, kad turistiniams maršrutams galioja mokestinės vizų lengvatos. O pažiūrėti tikrai yra į ką.

   Dėkojame savo nenuilstančiai kolegei Nijolei Černevičiūtei už šios edukacinės kelionės, praplėtusios mūsų akiratį, papildžiusios įdomiais istoriniais faktais, organizavimą.

 

Mokytoja Ramutė Bubnienė